Tokijas – tai ne šiaip miestas, o visa atskira patirtis, tokia plati ir įvairi, kad atrodo lyg atskira šalis. Esu girdėjusi, kad Londone galėtum visą gyvenimą kasdien lankytis vis kitoje kavinėje, bare ar restorane ir per visą gyvenimą nekartoti. Jei tai tiesa apie Londoną, tai Tokijui reikėtų dviejų ar net trijų gyvenimų, kad jį iš tikrųjų pažintum.
Suprasdama tai, neketinau „užkariauti“ ar stengtis Tokijų pažinti, daugiau gal tik pasakyti "labas, mano vardas Rasa". Leidau sau pajusti jo energiją, prisitaikyti prie jo ritmo ir klaidžioti gatvėmis su smalsumu. Mano planas buvo paprastas: neapkrauti maršruto, palikti vietos spontaniškumui ir mėgautis akimirkomis. Tokijas yra per didelis, kad jį suprastum per vieną kelionę, bet bent jau galėjau pabandyti pagauti jo esmę.
Nuo pusryčių iš automato iki šurmuliuojančių gatvių
Pirmasis mano patiekalas Tokijuje tapo savotišku nuotykiu. Ginza rajone radome mažytį restoraną su užsakymo automatu – be paveikslėlių, be vertimų, be jokios užuominos, ką renkuosi. Pasitikėjau intuicija.
Už mažiau nei 4 eurus gavau garuojantį didžiulį ramen dubenį (makaronų sriubą), mažesnį dubenėlį ryžių ir dar vieną – su žaliu kiaušiniu. Nebuvau tikra, k ą su juo daryti, tad slapta stebėjau vietinius ir mėginau atkartoti jų techniką. Tai buvo smagus ir interaktyvus pusryčių ritualas! Ramenas buvo tikras komforto maistas – toks, kuris apgaubia šiluma ir užduoda toną visai dienai.
Labiausiai mane nustebino, kaip greitai japonai valgo ramen! Kol aš mėgavausi kiekvienu kąsniu, jie jau buvo baigę ir skubėjo toliau. Jų tempas buvo beveik toks pat įspūdingas kaip ir pats patiekalas!
Planuose buvo apsilankyti Imperatoriaus rūmuose, bet pasirodė, kad tą dieną jie buvo uždaryti. Maža nesėkmė, kuri mus nukreipė į kitą legendinę vietą – Šibujos sankryžą ir Šindžiuku rajoną. Stovėti šios organizuotos chaoso simfonijos epicentre buvo tiesiog hipnotizuojanti patirtis. Energija, ritmas, minia žmonių – viskas priminė didžiulį, gyvą organizmą.
Netoliese esanti Hačiko statula privertė susimąstyti apie tylų ištikimybės ir kantrybės grožį. O vakare užsukome į Nonbei Jokočo – nostalgišką skersgatvį, pilną mažyčių barų ir užkandinių, kur jaukiai pavakarieniavome. Šios vietos žavesys buvo nepaneigiamas – tikras kontrastas Šibujos neono šviesoms.
Senasis Tokijas susitinka su naujuoju
Kitą dieną pradėjome pasivaikščiojimu po Tsukiji išorinį turgų. Jis buvo spalvingas ir gyvas, bet jei norite ramesnės patirties, patarčiau ieškoti mažesnių vietelių aplinkui. Pats turgus gali būti šiek tiek chaotiškas ir brangokas, bet jo atmosfera tikrai verta dėmesio.
Nindžiočo rajone radau savo mėgstamiausią taiyaki – žuvelės formos pyragėlį, pripildytą saldžiųjų pupelių pastos. Yanagiya užkandinė, kuri gyvuoja jau dešimtmečius, patiekė tobulai traškų ir neįtikėtinai gardų desertą. Suvalgiusi vieną, negalėjau sustoti.
Vėliau atsidūrėme Jojogi parke – tikroje ramybės oazėje, kur stebėjome gatvės artistus ir mėgavomės vietine atmosfera. Netrukus mūsų laukė visiškai kitokia patirtis – Haradžiuku rajonas su savo spalvingu chaosu. Takeshita gatvė priminė Londono Camdeną – ekscentriška, energinga ir pilna netikėtumų. Nors visi aplinkui valgė įmantrius blynelius, nusprendžiau susilaikyti – kartais tiesiog stebėti ir įsijausti į atmosferą būna smagiau nei ragauti.
Tradicijos dvelksmas
Asakusa buvo viena įsimintiniausių kelionės vietų, kur susijungė senasis ir naujasis Tokijas. Eidama judria Nakamise-dori gatve, sustojau prie naudotų kimono parduotuvėlių – kiekvienas jų atrodė lyg meno kūrinys, pasakojantis savo istoriją per raštus ir spalvas.
Senso-ji šventykla paliko gilų įspūdį – jos atmosfera tiesiog alsavo istorija ir dvasine ramybe. O netrukus susigundžiau dar vienu saldumynu – ningyo-yaki iš Kimura House. Šie mažyčiai lėlių ir balandžių formos pyragėliai su raudonųjų pupelių įdaru buvo ne tik gardūs, bet ir mieli pažiūrėti.
Dieną užbaigėme Tokijo Skaitryje, kur stebėjome neįtikėtiną saulėlydį. Kai miestas pamažu pasinėrė į naktį, o tolumoje pasirodė Fudzijamos kontūrai, laikas tarsi sustojo. Apačioje mirgėjo tūkstančiai šviesų – atrodė, kad pats miestas kvėpuoja.
Ką išmokau iš Tokijo
Tokijas – tai begalinių kontrastų miestas: futuristiniai dangoraižiai čia susitinka su nostalgiškomis vietelėmis, tokiomis kaip Yanaka Ginza – rajonas, kuris priminė kelionę laiku atgal. Tai miestas, kuriame vieną akimirką gali būti anime tematikos kavinėje, o kitą – tradicinėje arbatos gėrimo ceremonijoje.
Bet svarbiausia – Tokijas išmoko paleisti kontrolę. Mano planai griuvo ne kartą, bet būtent tie nukrypimai nuo maršruto atnešė didžiausius atradimus. Jis priminė, kaip svarbu tiesiog kvėpuoti, stebėti ir mėgautis akimirka.
Neįmanoma jo pažinti iki galo – ir tai visiškai normalu. Išsivežu su savimi ne tik prisiminimus, bet ir supratimą, kad Tokijas nėra miestas, kurį gali „užsidėti varnelę“ – tai vieta, į kurią norisi sugrįžti vėl ir vėl.
Atrodo, kad visas Tokijas, o gal net ir visa Japonija, yra beveik nerealus. Jis toks kitoks nuo likusio pasaulio, kad vaikščiodama gatvėmis vis klausiau savęs: „Ar tai tikra?“ Viskas atrodė tarsi iš filmo – ar dar geriau, tarsi iš sapno, kuriame viskas įmanoma ir harmoningai egzistuoja kartu. Nėra chaoso, tik tvarka. Pagarba čia natūrali, grožis slypi smulkmenose, o gamta randa vietą net didžiausios metropolijos širdyje.
Ir taip, žinau, Japonija nėra tobula. Ji turi savo iššūkių, kaip ir bet kuri kita šalis. Bet tai nesumažina jos magijos – jausmo, kad esi kažkur kitur, kitoje dimensijoje, kur sapnai ir realybė susilieja į vieną.
Related Posts
