Nara: Nepakartojama kelionė už elnių pasaulio ribų – 1,5 dienos

Daugelis keliautojų pasirenka trumpą vienos dienos išvyką, tačiau aš nusprendžiau likti čia pusantros dienos – ir net tai atrodė per trumpa. Nara siūlo kur kas daugiau nei garsieji elniai ir istoriniai šventyklos. Jos lobiai tęsiasi už miesto ribų, į aplinkinius kaimus, kur, pavyzdžiui, Horyuji šventykla saugo seniausias išlikusias medines konstrukcijas pasaulyje. Šie senoviniai pastatai atgaivina Japoniją, kokia ji buvo prieš daugiau nei 1 300 metų.

Vienas įspūdingiausių potyrių buvo apsilankymas Hasedera šventykloje, dar vadinamoje „Gėlių šventykla“. Nors ji yra kiek daugiau nei valanda kelio nuo Nara centro, kelionė verta kiekvienos minutės. Kelias link Hasedera driekiasi tarp jaukių parduotuvių ir restoranų, sukuriant gyvybingą atmosferą. Kilimas dengtais laiptais, apsuptais akmeninių žibintų, po truputį atskleidžia šventyklos grožį. Viršuje atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į slėnį – medinė terasa išsikiša virš kalvos ir primena garsųjį Kioto Kiyomizudera, tačiau čia daug mažiau žmonių. Lapkričio pabaigoje šventykla atrodė ypač magiškai – jos sodai buvo nusidažę sodriomis rudens spalvomis, o ryškiai raudoni klevų lapai harmoningai derėjo prie penkių aukštų pagodos, esančios žemiau pagrindinės salės.

Naros istorinė svarba

Naros prefektūra, įsikūrusi tarp Osakos ir Kioto, dažnai vadinama Japonijos civilizacijos lopšiu. Kadaise ši žemė buvo žinoma kaip Yamato – čia gyveno ankstyvieji Japonijos imperatoriai. 710 metais Nara tapo pirmąja nuolatine Japonijos sostine Heidžo (dabartinis Naros miestas), pažymėdama naują Japonijos istorijos etapą.

Šventyklos ir nesenstantis grožis

Viena įsimintiniausių patirčių buvo apsilankymas Nigatsudo, priklausančioje Todaiji šventyklų kompleksui. Saulei leidžiantis, Nigatsudo atsiveria kaip viena gražiausių Naros panoramų. Akmeniniai takai, vedantys į šventyklą, įrėminti senovinių akmens sienų ir medinių laiptų, o viršuje atsiveria kerintis vaizdas į miestą. Kai sutemsta, žibintai sukuria stebuklingą atmosferą.

Todaiji šventykla – architektūrinis šedevras, garsėjantis didžiausia Japonijoje bronzine Budos statula. Tai viena iš septynių didžiųjų Naros šventyklų ir viena labiausiai garbinamų vietų visoje šalyje. Į šventyklą patenkama per didingus Nandaimon vartus, kuriuos saugo dvi 8 metrų aukščio sargybinių statulos, budriai stebinčios visus praeivius.

Pagrindinėje salėje (Daibutsuden) stūksanti 15 metrų Budos statula įkūnija Naros dvasinę ir architektūrinę didybę. Bet Todaiji turi ir kitą įdomų elementą – koloną su mažu išpjautu tuneliu. Sakoma, kad kas sugeba pralįsti pro šią angą, bus apdovanotas sėkme ir nušvitimu. Ši anga, kurios dydis atitinka Budos šnervę, simbolizuoja budistinį atkaklumo kelią į nušvitimą. Daugelis lankytojų bando pralįsti pro šią angą kaip maldos ar jėgos išbandymo gestą, suteikiantį šventyklos lankymui žaismingumo.

Naros elniai

Žinoma, Naros elniai – viena iš miesto vizitinių kortelių. Šie švelnūs gyvūnai, laikomi dievų pasiuntiniais, laisvai klajoja po parką ir atrodo tarsi įkūnija miesto dvasią. Juos maitinti specialiais „elnio sausainiais“ yra unikali patirtis – elniai netgi mandagiai nusilenkia, dėkodami už skanėstą!

Ne mažiau įspūdingas reginys yra tradicinė Shikayose (elnio šaukimo) ceremonija, vykstanti liepą ir gruodį. Šios ceremonijos metu muzikantas iš Naros elnių apsaugos fondo groja Bethoveno 6-ąją simfoniją prancūzišku ragu, kviesdamas elnius iš miško gilumos. Tai nepaprastai magiškas momentas, kuris dar labiau sustiprina Naros žavesį.

"Ragaujant" tradicijas

Nara buvo vieta, kurioje, galima sakyti, patyrėme beveik ryokano patirtį. Apsistoję Naroje jautėmės tarsi patekę į kitą pasaulį, kuriame laikas bėga lėčiau, o kiekviena detalė persmelkta tradicijų. Apsistojome ryokan primenančiame - tradiciniuose svečių namuose, kuriuose buvo galima išties unikaliai susipažinti su Japonijos kultūra, svetingumu ir gyvenimo būdu. Vos įžengę į vidų, patekome į ramią, beveik šventą aplinką.

Kambariuose buvo įrengtos tatamio grindys ir minkšti kilimėliai iš austų šiaudų. Ne tik nusiauti batus - ryokanuose net neleidžiama vaikščioti ant tatamio su šlepetėmis. Tai priminimas, kad ši erdvė laikoma pagarbiai. Vietoj įprastos lovos miegojome ant futonų - plonų čiužinių, kurie naktimis klojami ant tatamio, o dieną tvarkingai sudedami. Tai kažkas labai jaukaus - paprastumas, kuris leido patirti dar daugiau autentiškumo.

Žaviausia ryokano patirties dalis buvo jukata - lengvas medvilninis kimono, kurį gavome dėvėti svečių namuose ir netoliese esančiose apylinkėse. Tai smulkmena, bet dėl jukatos dėvėjimo pasijutau tarsi dalyvaučiau gyvoje tradicijoje, tarsi grandis ilgoje keliautojų grandinėje, kurie jau anksčiau yra keliavę per tą pačią erdvę.

Tačiau labiausiai išsiskyrė išskirtinis japonų svetingumas (omotenashi), kuris leido mums pasijusti garbingais svečiais, o ne turistais. Darbuotojai taip rūpestingai ir mandagiai tenkino visus mūsų poreikius, kad tai paliko neišdildomą įspūdį. Jų rūpestingi gestai, pavyzdžiui, arbatos gėrimas po pietų ar rūpinimasis, kad mums būtų patogu kiekviename žingsnyje, skleidė šilumą, kuri peržengė fizinės erdvės ribas.

Vienas iš įsimintiniausių įspūdžių - paragauti umazake, garsiosios rafinuotos Naros sakės, kuri glaudžiai susijusi su regiono istorija. Kai gurkšnojome, atrodė, kad turtingas, švelnus skonis mus dar labiau susiejo su šiuo kraštu. Paminėjusi, kad viena iš sakės rūšių turi mano vardą, su padavėja įsitraukėme į nedidelį, malonų pokalbį, kuris priminė, kad kelionė gali būti daug turiningesnė, kai įsitraukiame į vietos kultūrą, net jei tai tik keli žodžiai japonų kalba.

Ryokano patirtis buvo ne tik vieta, kur galima miegoti - tai buvo patirtis, kurioje galima gyventi. Po jos jaučiausi labiau susijusi su kultūra ir dėkinga už galimybę dalyvauti kažko, kas taip nepavaldus laikui. Būtent dėl tokių akimirkų kelionės iš tiesų pakeičia, o Nara, pasižyminti svetingumu ir tradicijų pojūčiu, visada užims ypatingą vietą mano širdyje.

Amatai ir Kulinarija

Naros meninis paveldas atsiskleidžia per Akahada keramiką – tradicinę amatų formą, kurią suformavo geležimi turtingas Akahada kalno molis. Ši keramika išsiskiria švelnia kreminės spalvos glazūra ir Nara įkvėptais motyvais, o jos kūriniai vertinami tiek arbatos ceremonijose, tiek kaip kolekciniai meno dirbiniai. Kalbant apie arbatą, negalėjau atsispirti pagundai įsigyti kruopščiai pagamintą Chasen (arbatos šluotelę) iš Takajamos bambukų miškų, kurie jau daugiau nei 500 metų tiekia Japonijai šiuos nepakeičiamus įrankius. Savo šluotelę įsigijau būtent čia! 😊

Jokia kelionė į Narą nebūtų pilnavertė be jos kulinarinių malonumų. Privalu paragauti šviežiai gaminamų mochi Nakatanidou parduotuvėje – čia galima stebėti įspūdingą jų gamybos procesą, kurio metu ryžių tešla daužoma ritmiškais, preciziškais judesiais. Be to, Naros gatvės vilioja nesuskaičiuojama daugybe desertų ir gardumynų, kuriuos tiesiog būtina išbandyti.

Nara yra vieta, kuri išlieka atmintyje dar ilgai po išvykimo. Nesvarbu, ar tai ramios šventyklos, žaismingi elniai, ar žmonių ir tradicijų šiluma – kiekviena akimirka čia primena apie amžinąją Japonijos dvasią. Išvykau iš Naros jausdamasi labai dėkinga ir trokštanti sugrįžti. Galbūt kitą kartą jau mokėsiu truputį daugiau japonų kalbos, kad galėčiau dar giliau pasinerti į šį ypatingą pasaulį.